Švietimo sistema Naujojoje Zelandijoje
Naujosios Zelandijos švietimo sistema įgyvendina trijų pakopų modelį, kurį sudaro pradinės ir vidurinės mokyklos, po to vidurinės mokyklos (vidurinės mokyklos) ir aukštojo mokslo įstaigos universitetuose ir politechnikoje.
Akademiniai metai Naujojoje Zelandijoje skiriasi priklausomai nuo institucijos, bet paprastai trunka nuo vasario pradžios iki gruodžio vidurio pradinėse mokyklose, nuo sausio pabaigos iki lapkričio pabaigos arba gruodžio pradžioje vidurinėse mokyklose ir politechnikoje, ir nuo vasario pabaigos iki lapkričio vidurio universitetuose.
Ankstyvasis ugdymas ir maorių žinios
Prieš atvykstant europiečiams, maoriai valdė mokyklas, kad perduotų tradicines žinias, įskaitant dainas, giesmes, genčių istoriją, dvasinį supratimą ir žinias apie vaistinius augalus.
Šioms wānangoms paprastai vadovavo vyresnieji, vadinami tohunga, gerbiami dėl savo gentinių žinių, o mokymas apsiribojo tik rangatira (aukščiausia) klase.
Skaitymas ir rašymas buvo nežinomi, bet medžio drožyba buvo gerai išvystyta.
Apie formaliojo švietimo plėtrą
Formalus europietiškas mokymasis pirmą kartą buvo įvestas 1815 m., O 1832 m. Jį gerai nustatė Londono misionierių draugijos misionieriai, kurie išmoko maorių ir pastatė pirmąsias mokyklas Salų įlankoje.
Pagrindiniai šaltiniai buvo krikščionių Naujasis Testamentas ir šiferis, o mokymas buvo maorių kalba.
Daugelį metų Biblija buvo vienintelė literatūra, naudojama mokyme, ir tai tapo pagrindiniu veiksniu, kaip maori žiūri į Europos pasaulį.
1863 m. Rewi Maniapoto sudegino maorių prekybos mokyklą, kurią įkūrė John Gorst, kad mokytų maorių praktinius įgūdžius, susijusius su europietišku ūkininkavimu.
Misionierių mokymas vietinėse mokyklose buvo maori tarp 1815 ir 1900 metų.
Jaunieji maorių partijos nariai, ypač Māui Pōmare ir Āpirana Ngata, propagavo maorių vaikų mokymą anglų kalba, taip pat mokė higienos, kad sumažintų maorių ligas ir mirtingumą.
Po Pirmojo pasaulinio karo Pōmare buvo įšventintas į riterius už savo darbą gerinant maorių mokymąsi ir integraciją į Naujosios Zelandijos visuomenę.
Nacionalinės švietimo sistemos nebuvimas reiškė, kad pirmieji dideli vidurinio ugdymo teikėjai buvo pradinės mokyklos ir kitos privačios įstaigos.
Pirmoji vidurinė mokykla Naujojoje Zelandijoje, Oklando vidurinė mokykla, buvo įkurta 1850 m. Ir oficialiai pripažinta švietimo įstaiga 1868 m. Pagal Oklando vidurinės mokyklos paskyrimo įstatymą.
Valstybinio švietimo augimas
Kai kurias mokyklas įkūrė religinės grupės, o kitas – provincijų vyriausybės.
Nelsonas ir Otagas buvo geriau finansuojami ir veiksmingesni nei šiaurinės provincijos, tokios kaip Oklandas; Oklando švietimo taryba buvo įkurta 1857 m. Pagal tų pačių metų Švietimo įstatymą ir iki 1863 m. Turėjo 45 mokyklas.
1857 m. Kenterberio provincijos taryba priėmė pirmąjį švietimo potvarkį, 1863 m. Paskyrė Švietimo tarybą, o 1873 m. Turėjo aštuoniasdešimt keturis mokyklų rajonus, kai ji pakeitė finansavimą iš mokyklų mokesčių į žemės vertinimą, kad jos mokyklose būtų teikiamas nemokamas pasaulietinis pradinis ugdymas.
Po provincijų panaikinimo 1876 m. lapkričio mėn. Naujoji Zelandija nuo 1878 m. sausio 1 d. Sukūrė laisvą, privalomą ir pasaulietinę nacionalinę švietimo sistemą, daugiausia pagrįstą Kenterberio sistema.
Viktorijos laikų idealai turėjo įtakos Naujosios Zelandijos švietimui ir mokykloms, net jei atvirumas abiem lytims dažnai atskirtų berniukus ir mergaites.
- Švietimo indeksas nuolat vertina Naujosios Zelandijos švietimą kaip vieną iš aukščiausių pasaulyje.
- Žmogaus teisių vertinimo iniciatyva nustatė, kad iki 2022 m. Naujoji Zelandija pasiekė 95,9% to, kas turėtų būti įmanoma pagal savo pajamų lygį už teisę į mokslą.
- 2018 m. Tarptautinio studentų vertinimo programa (PISA) įvertino Naująją Zelandiją 12-uoju geriausiu mokslu, 12-uoju geriausiu skaitymu ir 27-uoju geriausiu matematika.
Šis straipsnis parengtas naudojant DI pagalbą remiantis keliomis naujienų ataskaitomis, o mūsų redaktoriai jį peržiūri pagal redakcinius principus. Redakciniai standartai · Pranešimai ir kontaktai
Komentarai 0